Aistis Jonas (1904 07 07 - 1973 06 13) - poetas, eseistas.
Lietuvių literatūros klasikas, mokęsis ir vaikystę praleidęs Rumšiškėse, Dovainonyse. Baigęs Rumšiškių pradžios mokyklą, 1919-1927 m. mokėsi Kauno „Aušros" gimnazijoje, vėliau studijavo lituanistiką Kauno universitete. Literatūros studijas tęsė 1936-1940 m. Grenoblio (Prancūzija) universitete. 1944 m. ten apgynė daktaro disertaciją. Dėl karo ir okupacijos negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1944-1946 m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje. 1945 m. Notre-Dame katedroje susituokė su karo pabėgėle, VDU studente Aldona Grajauskaite. 1946 m. persikėlė į JAV. Mokytojavo Putname, 1952-1958 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuje Niujorke, nuo 1958 m.- Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1927 m., pirmasis poezijos rinkinys „Eilėraščiai" išėjo 1932 m. Po to Lietuvoje išleistos: „Imago mortis" (1934), „Intymios giesmės" (1935), „Užgesę chimeros akys" (1937 m., už šią knygą paskirta Valstybės premija) ir rinktinė „Poezija" (1940), taip pat literatūros kritikos ir publicistikos knyga „Dievai ir smūtkeliai" (1935). Šešios poezijos knygos išleistos išeivijoje, taip pat atsiminimų knyga „Apie laiką ir žmones", eseistikos rinkinys „Milfordo gatvės elegijos". Tarybiniais metais jo knygos Lietuvoje nebuvo leidžiamos, jos pasirodė tik Atgimimo laikais („Katarsis", 1988, „Daina graudyn ir įstabyn", 1991 ir kt.).
Tikroji jo pavardė Aleksandravičius. Pasirašinėjo J. Kossu-Aleksandravičiumi, J. Kuosa-Aleksandriškiu, J. Aisčiu. Nuo 1952 m. Aistis tapo jo oficialiąja pavarde.
1988 m. poeto sodybvietėje buvo pašventintas kryžius, o prie kelio Rumšiškės-Dovainonys - stogastulpis. 1988 m. Dovainonyse iškilmingai buvo paminėtos poeto 85-osios gimimo metinės. Nuo to laiko Rumšiškių seniūnijoje poeto gimtadienis minimas kasmet. 1994 m. prie Rumšiškių seniūnijos pastato buvo atidengtas J. Aisčio paminklinis biustas (skulptorius V. Žuklys). 1997 m. atidarytas J.Aisčio muziejus. 2000 m. J. Aisčio palaikai iš Vašingtono buvo pargabenti į Rumšiškes ir perlaidoti miestelio kapinėse.

 

 

Baranauskas Antanas (1835 01 17 - 1902 11 26) - vyskupas, poetas, kalbininkas.
Nuo XIX a. vid. Rumšiškėse veikė dvimetė valsčiaus raštininkų mokykla, kurioje 1851-1853 m. mokėsi būsimasis poetas ir kunigas A. Baranauskas. Besimokydamas šioje mokykloje jis pradėjo eiliuoti. Rumšiškėse A. Baranauskas buvo pripažintas poetu, čia jis parašė apie 20 eilėraščių (rašė lenkų kalba).
Rumšiškėse dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (1938) miestelio pradžios mokykla buvo pavadinta vysk. A. Baranausko vardu, tačiau 1940 m. įžengus į Lietuvą raudonajai armijai, vardą liepta pakeisti.
1967 m. Rumšiškėse, greta Kauno marių, buvo atidengtas paminklinis akmuo su A. Baranausko bareljefu (skulpt. V. Žuklys). Viena miestelio gatvių pavadinta A. Baranausko vardu.Atgimimo metais Rumšiškių gyventojai pasiūlė sugrąžinti poeto vardą ir Rumšiškių miestelio mokyklai. 1993 m. mokykla pavadinta vysk. A. Baranausko vardu. Prie mokyklos buvo atidengtas vysk. A. Baranausko bareljefas (skulp. V. Žuklys).

 

Brazauskas Algirdas Mykolas (1932 09 22 – 2010 06 26) – Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras, Lietuvos Respublikos prezidentas, Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas.
Į Kaišiadoris (jų apylinkėse S. Brazauskienės, A.M. Brazausko motinos tėviškė) Brazauskai atsikėlė gyventi prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tėvas, Kazimieras Brazauskas – buhalteris, motina – notarė Sofija Brazauskienė. Algirdas Brazauskas Kaišiadoryse pradėjo lankyti mokyklą. Vidurinę baigė 1951 (sidabro medaliu). Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą, kur studijavo hidrotechniką.
Dirbo Kauno HE statybos direkcijos vyr. inžinieriumi. 1966-1977 A. Brazauskas dirbo Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.
1990-1991 A. Brazauskas - Lietuvos Respublikos Ministrės pirmininkės (K. Prunskienės) pavaduotojas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1992-1993 - Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas - laikinai einantis prezidento pareigas.
1993 m. A. Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu (surinkęs 60,03 proc. rinkėjų balsų). Baigiantis kadencijai, A. Brazauskas 1997 m. pranešė, kad antrajai kadencijai nekels savo kandidatūros.
A. Brazauskas su žmona gydytoja Julija Brazauskiene išaugino dvi dukras dvynukes (g. 1959): Audronę Usonienę, gydytoją, ir Laimą Mertinienę, menotyrininkę. Su J. Brazauskiene išsiskyrė, 2002 vedė Kristiną Butrimienę. Jaunystėje A. Brazauskas sportavo (stūmė rutulį), vėliau buriavo. Buvo aistringas medžiotojas. Priklausė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai. Brolis Gerardas Brazauskas (g. 1935) Švedijos koncerno Euroc AB (statybinės medžiagos) atstovybės Lietuvoje vadovas. Tėvai lig pat mirties gyveno Kaišiadoryse. Mieste iki šiol išlikęs A. Brazausko tėvų namas. Abu tėvai palaidoti Kaišiadorių kapinėse. Jose palaidota ir A. Brazausko sesuo Regina Jurkonienė. Kaišiadoryse A. M. Brazausko vardu pavadinta mokykla.
1990 išleista A. Brazausko knyga „Interviu Lietuvos radijui"; 1992 - „Lietuviškos skyrybos". 1998 m. „Baltųjų lankų" leidykla išleido G. Ilgūno parengtą knygą-albumą „Algirdas Brazauskas - Lietuvos Respublikos Prezidentas".
Išėjęs į pensiją, A. Brazauskas parašė knygą „Penkeri Prezidento metai", išleista 2000 m.
2000 m. kai susijungė Lietuvos demokratinė darbo partija ir Lietuvos socialdemokratų partija ir pasivadino Lietuvos socialdemokratų partija, A. Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku. Socialdemokratų partija gavo daugiausia balsų Lietuvos Seimo rinkimuose. Kai Seime valdančiąja dauguma tapo LSDP ir Naujosios sąjungos (socialliberalų) atstovai (2001), A. Brazauskas tapo Lietuvos Vyriausybės Ministru pirmininku.
Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus dekretu (1998 m.) A. Brazauskas apdovanotas Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinu.
Po sunkios ligos mirė 2010 m. birželio 26 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

 

 

Didžiokas Vladas (1889 09 01 - 1942 10 07) – dailininkas, scenografas.
Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, I. Trutnevo piešimo mokykloje, 1910-1916 m. studijavo A. Štiglico taikomosios dekoratyvinės dailės mokykloje, vėliau Peterburgo dailės akademijoje.
1918 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Valstybiniame operos ir baleto teatre. Jis buvo pirmasis Lietuvos scenografas profesionalas. Nuo 1922 m. beveik iki mirties dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą Kauno meno mokykloje.
Didžiąją dailininko palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos. Ankstyvojo periodo darbai atlikti akademine maniera, kur tikslus piešinys, griežta kompozicija. Ilgainiui kūryboje ima dominuoti laisvesnis potepis, spalvingas koloritas, drąsesni ieškojimai.
1936 m., patarus gydytojams dėl tuberkuliozės ligos, įsigijo sodybą ir žemės Dovainonių kaime. Sustiprėjo sveikata, pagerėjo nuotaika, intensyviai pradėjo tapyti. Beveik visus paskutiniųjų metų paveikslus Didžiokas nutapė savo sodyboje Dovainonyse arba Rumšiškėse.
Mirė Kauno ligoninėje. Buvo palaidotas Rumšiškių kapinėse greta savo sūnaus. 1958 m. užtvenkiant Nemuną, Didžiokų palaikai perkelti į Kruonį. 1975 m. ant jų kapų pastatytas paminklas (arch. A. Meškauskienė).

 

Didžiokienė (Gorochova) Barbora (1896 12 12 - 1976 08 19) – dailininkė, V.Didžioko žmona.
Baigė progimnaziją (1912), telegrafo mokyklą (1914), lankė Dailei skatinti draugijos mokyklą (1914-1915), A. Štiglico dailės mokyklą ir kt. 1917 m. ištekėjo už dailininko V. Didžioko. Po spalio perversmo su vyru persikėlė į Lietuvą, 1922 m. apsigyveno Kaune. Greitai išmoko lietuviškai, įsijungė į kultūrinę veiklą. Tapė lėlių natiurmortus, kūrė dekoratyvinės kompozicijas, nutapė savo sūnaus Jurgio portretą (1926). Sukūrė dekoracijų ir kostiumų eskizus baletams, operoms. Nuo 1923 m. dalyvavo parodose. 1932 m. surengė personalinę šaržų parodą Kaune. Jos kūrybai būdingas ryškus dekoratyvumas.
Nuo 1936 m. gyveno Dovainonyse. Rūpinosi ūkiu. Netrukus mirė sūnus, 1942 m. - ir vyras. B. Didžiokienė Dovainonyse liko gyventi viena iki pat savo mirties.
B. Didžiokienė palaidota Kruonio kapinėse. Po B. Didžiokienės mirties sodybą savo žinion perėmė Dailės fondas, kuris 1977 m. namą paremontavo. Prie namo buvo prikalta memorialinė lenta. Tačiau namas nyko, stovėjo negyvenamas. Po to šį namą nupirko kaunietis dailininkas Antanas Mikalauskas, kuris ir persikėlė į jį gyventi. Name kai kas eksponuojama iš V. ir B. Didžiokų kūrybos.

 

Ruokis Viktoras (1885 03 11 - 1971 12 26) - dirvožemininkas, agrochemikas, Mokslų akademijos narys korespondentas, respublikinės premijos laureatas.
Buvo viena spalvingiausių Kaišiadorių miesto asmenybių.
1898-1902 m. mokėsi Švenčionių miesto mokykloje, eksternu baigė gimnaziją Peterburge. 1912 m. gavo I laipsnio Odesos universiteto baigimo diplomą (chemijos specialybės), 1914 m. - baigė Maskvos žemės ūkio institutą. Tarnavo caro armijoje. 1919 m. suorganizavo Dotnuvos vidurinę žemės ir miškų ūkio mokyklą. 1924-1941 m. dėstė Žemės ūkio akademijoje, buvo agrochemijos ir geognozijos katedros vedėjas.
Dvidešimties knygų ir brošiūrų autorius. Svarbiausieji veikalai: „Dirvožemio mokslas" (1930), „Bendroji ir istorinė geologija", „Trąšų ir tręšimo mokslas" (abi - 1935), „Kristalografija ir optinė uolienų minerologija" (1966).
Gyveno Kaišiadoryse, į darbą Kaunan važinėjo traukiniu. Tarybiniais laikais apie prof. V. Ruokio sveiką gyvenimo būdą buvo sukurtas dokumentinis kino filmas. 1964 m. prof. V. Ruokio iniciatyva buvo pradėti organizuoti bėgimai Kačerginė-ŽŪA jo taurei laimėti. Tokios varžybos vyksta ligi šiol.
1974 m. Lietuvos vadovybės nutarimu prof. V. Ruokio vardu buvo pavadinta viena Kėdainių rajono Dotnuvos-Akademijos gyvenvietės gatvė ir ŽŪA geologijos kabinetas, o Kaune, Petrašiūnų kapinėse, pastatytas V. Ruokio paminklinis antkapis. Artėjant prof. V. Ruokio 100-osioms gimimo metinėms, 1982 m. išleista V. Danilevičiaus ir A. Motuzo monografija „Profesorius Viktoras Ruokis".
Atgimimo metais viena Kaišiadorių miesto gatvė pavadinta prof. V. Ruokio vardu. Profesoriaus artimieji Kaišiadorių muziejui padovanojo gausybę Ruokių šeimos dokumentų, knygų, buitinių eksponatų. Namas (Gedimino g. 68), kuriame gyveno prof. V. Ruokis 2008 m. nugriautas.

 

Sladkevičius Vincentas (1920 08 20 Guronių k., Žaslių sen. - 2000 05 28 Kaune) - kardinolas.
Mažažemio valstiečio vaikas. Būdamas devynerių liko be tėvo. 1932 m. pradėjo lankyti Kaišiadorių gimnaziją. Vėliau įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją ir ją baigė 1939 m. Tais pačiais metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją (TKS). Ją baigė teologijos licenciato laipsniu 1944 m. Įšventintas. kunigu.
Vikaravo neilgai Kietaviškėse, trumpai vikaravo ar klebonavo ir kitose parapijose - Aukštadvaryje, Kaišiadoryse, Stakliškėse, Šešuoliuose, Kuktiškėse, o Inturkėje ilgiau užsibuvo - klebonavo nuo 1948 m. iki 1952 m. Prasidėjus mokslo metams, kun. V. Sladkevičius buvo Kauno TKS dėstytojas, prefektas (klierikų bendrabučio vedėjas), kurį laiką - ir dvasios tėvas.
1957 m. per šv. Kalėdas Birštone vysk. T. Matulionis slaptai V. Sladkevičių konsekravo vyskupu. Tai užtraukė didelę valdžios nemalonę - valdžia nepripažino šios konsekracijos ir vysk. V. Sladkevičiui neleido eiti naujųjų pareigų. Pareikalavo, kad jis ir seminarijoje nebedėstytų, o 1959 m. pavasarį vysk. V. Sladkevičių ištrėmė Latvijos pasienin - į Nemunėlio Radviliškį, kur 17 metų buvo altaristas rezidentas, vėliau tame pačiame Biržų rajone buvo Pabiržės bažnyčios altaristas rezidentas.
1988 m. popiežius Jonas Paulius II pavedė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko postą vysk. V. Sladkevičiui. 1989 m. kard. V. Sladkevičius Kaišiadorių katedroje laikė atsisveikinimo šv. Mišias: jis persikėlė į Kauną, nes buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.
1995 m., laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, kardinolas V. Sladkevičius atsistatydino iš Kauno arkivyskupo metropolito pareigų. Liko gyventi Kaune kaip emeritas. 1999 m. kardinolui įteikta Santarvės premija.
Mirė 2000 m. Palaidotas Arkikatedros Bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje. Kardinolas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu.
Kardinolo tėviškėje Guronių k. 2001 m. iškilmingai pašventintas kryžius (autorius - tautodailininkas A. Šalkauskas). 2002 m. Guronių k. pradėtas kurti sakralinis Rožinio slėpinių kelias ir parkas. Parke yra penkios koplytėlės

 

Šiškauskas Ramūnas (1978 09 10) - krepšininkas.
Sportinį kelią pradėjo Kaišiadorių krepšinio komandoje „Baltija", kuri LKAL-2 (1995-1996 m.) pirmenybėse iškovojo čempionų vardą (krepšinio klubo prezidentas Romutis Paškauskas, pirmasis treneris Jonas Žižliauskas). Su šia komanda dalyvavo neprofesionalų sportininkų Europos žaidynėse Saragosoje (Ispanija) ir iškovojo III vietą. 1996 pradėjo žaisti Vilniaus „Sakalų" komandoje ir su ja tapo Europos policijos čempionato nugalėtoju. 1998 perėjo į „Lietuvos ryto" krepšinio klubą. Šiose abejose komandose Ramūno treneris buvo Šarūnas Sakalauskas (nuo 2000 m. gruodžio - A. Vainauskas, nuo 2001 m. - J. Kazlauskas). Nuo 1997 m. - Lietuvos jaunimo rinktinės narys, 1998 Europos jaunimo čempionato Sicilijoje (Italija) dalyvis, II Baltijos šalių žaidynių (su jaunimo rinktine) čempionas.
Žaisdamas „Lietuvos ryto" komandoje, iškovojo Lietuvos čempionato sidabro (1999, 2001) ir aukso (2000, 2002) medalius. 1999/2000 NEBL pirmenybių finalininkas, 2001/2002 čempionas. R. Saportos taurės varžybų pusfinalininkas.
Už nuopelnus Lietuvos sportui, už valią ir ryžtą siekiant pergalių XXVII Olimpinėse žaidynėse Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus savo dekretu (2001 05 24, Nr. 1183) R. Šiškauską apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
2000 m. išėjo Jono Laurinavičiaus knyga „Ramūnas Šiškauskas". Ramūnas pateko į Lietuvos rekordų sąrašą, kurį registruoja „Factum" agentūra - tai jauniausias Lietuvos sportininkas (22 m.), apie kurį išleista atskira knyga.
Puikiai R. Šiškauskas pasirodė ir per 2001 rudenį prasidėjusį Europos čempionato atrankos turnyrą, kur A grupėje varžėsi 6 komandos (Lietuva, Ukraina, Turkija, Olandija, Šveicarija ir Bulgarija). Per penkerias pirmojo turo rungtynes ji pelnė 94 taškus (vid. po 18,8 taško per rungtynes) ir buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinėje. Ramūnas tapo tikru jos lyderiu.
2004 m. pradėjo atstovauti Italijos „Treviso Benetton“ komandai. Nuo 2006 m. rungtyniavo Atėnų „Panathinaikos“ komandoje. 2007 m. R. Šiškauskas persikėlė į Maskvos CSKA, kur žaidžia iki šiol.

 

 

 

Parengta pagal:
Laurinavičius J. KAIŠIADORIŲ KRAŠTO ŽMONĖS: 100 BIOGRAFIJŲ. - Kaišiadorys, 2002.
“Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys 2009 – UAB “Neolitas, 2009.
www.kaisiadoriumuziejus.lt